Pušys – visžaliai spygliuočiai, sode vertinami ne tik dėl ištisus metus išliekančios žalumos, bet ir dėl labai skirtingų augimo formų. Vienos veislės ilgainiui tampa aukštais, ryškaus silueto medžiais, kitos išlieka žemos, tankios ir kompaktiškos. Dekoratyvinės pušys gali papildyti spygliuočių grupes, alpinariumus, japoniško stiliaus sodus ar tapti atskiru želdyno akcentu. Skirtingų rūšių, veislių ir dydžių pušų vazonuose rasite „Moki-veži“ elektroninėje parduotuvėje.
Pušų aukštis ir augimo forma
Renkantis verta atsižvelgti į konkrečios rūšies ir veislės savybes:
- Kalninės pušys. Šiai grupei būdingas žemesnis, tankesnis ir dažnai į šonus besiplečiantis augimas. Vis dėlto kalninių pušų veislės gali gerokai skirtis: vienos formuoja platesnius krūmus, kitos auga labai lėtai ir išlaiko kompaktišką rutulišką ar pagalvėlės formos lają. Dėl tokios įvairovės svarbu vertinti ne bendrą rūšies pavadinimą, o konkrečios veislės numatomą aukštį ir plotį.
- Juodosios pušys. Natūraliai tai aukšti medžiai, formuojantys tvirtą kamieną ir plačią lają, todėl neformuotai juodajai pušiai reikia daugiau erdvės. Dekoratyviniuose želdynuose galima rasti ir kompaktiškesnių veislių bei specialiai formuotų augalų.
- Italinės pušys. Jauni medžiai paprastai auga taisyklingesne, tankesne forma, o bręstant jų siluetas ryškiai keičiasi – kamienas ilgėja, o laja platėja ir įgauna italinei pušiai būdingą skėčio pavidalą. Tai gali būti aukšti ir platūs medžiai, todėl ilgalaikiam auginimui jiems reikia nemažai erdvės. Lietuvos sąlygomis ypač svarbu įvertinti konkretaus augalo atsparumą šalčiui, nes itališkosios pušys yra šiltesnio klimato augalai.
- Himalajinės pušys. Himalajinė pušis išsiskiria ilgais, plonais ir švelniai svyrančiais spygliais, kurie lajai suteikia lengvesnę, grakštesnę išvaizdą. Jaunas medis dažniausiai formuoja kūgišką lają, kuri augalui bręstant tampa platesnė ir laisvesnė. Tai nėra žemaūgė pušis – tinkamomis sąlygomis ji gali išaugti į nemažą medį.
Dekoratyvinių pušų pasirinkimas pagal sodinimo vietą
Pušiai skirta vieta turėtų būti parenkama pagal jos būsimos lajos dydį, augimo pobūdį ir konkrečios veislės poreikius. Dauguma pušų geriausiai auga saulėtoje vietoje ir laidžioje dirvoje, kurioje prie šaknų neužsilaiko vanduo.
Nedidelėms erdvėms, alpinariumams ir želdyno pakraščiams praktiškos lėtai augančios kalninių pušų veislės. Kompaktiška forma leidžia jas derinti su akmenimis, žemesniais spygliuočiais ir daugiamečiais augalais. Kai kurios žemaūgės veislės gali būti auginamos ir didesniuose lauko vazonuose.
Erdvesniam sklypui galima rinktis aukštesnes ar platesnę lają formuojančias pušis. Tokiam augalui svarbu iš karto numatyti pakankamą atstumą iki pastatų, takų ir kitų želdinių, atsižvelgiant ne į dabartinį sodinuko dydį, o į būsimos lajos matmenis.
Reprezentacinei sodo vietai tinka išraiškingos dekoratyvinės pušys. Pavyzdžiui, iš juodosios pušies suformuotas bonsas gali tapti pagrindiniu želdyno akcentu. Jam verta skirti atviresnę vietą, kurioje gerai atsiskleistų augalo siluetas ir išryškintos lajos dalys. Toks augalas ypač tinka kompozicijoms, kuriose norima vieno ryškaus, dėmesį patraukiančio akcento.
Pušys gyvatvorei pasirenkamos rečiau nei tujos ar kiti tankią sienelę formuojantys spygliuočiai. Jei norima pušimis pridengti sklypo dalį ar suformuoti želdinių juostą, reikia įvertinti konkrečios veislės lajos tankumą, plotį, augimo greitį ir galimybes ją formuoti.
Pušų sodinimas iš vazono ir priežiūra po pasodinimo
Pušys vazonuose turi susiformavusį šaknų gumulą, todėl jas galima sodinti nuo pavasario iki rudens, jei oro ir dirvos sąlygos tinkamos augalui prigyti. Karštu ir sausu laikotarpiu naujai pasodintam augalui reikės daugiau dėmesio, todėl patogiau rinktis vėsesnes dienas.
Sodinimo duobę reikėtų iškasti platesnę už šaknų gumulą, tačiau pušies nesodinti giliau, nei ji augo vazone. Sunkioje, vandeniui mažai laidžioje dirvoje ypač svarbu pasirūpinti, kad šaknų zonoje neužsistovėtų vanduo. Pasodinus žemė aplink augalą lengvai suspaudžiama ir gausiai palaistoma.
Pirmąjį sezoną svarbiausia stebėti dirvos drėgmę. Šaknims dar neįsitvirtinus, net ir sausrai atspari pušies veislė negali būti paliekama ilgam be vandens. Laistyti geriau rečiau, bet gausiau, kad sudrėktų ne tik pats dirvos paviršius. Mulčio sluoksnis aplink augalą gali padėti lėčiau išgarinti drėgmę, tačiau jo nereikėtų supilti prie pat kamieno.
Tolesnė priežiūra priklauso nuo pasirinktos pušies. Natūralią formą išlaikančioms kompaktiškoms veislėms intensyvus genėjimas paprastai nereikalingas, o bonsams būtina reguliariai kontroliuoti naujus ūglius ir palaikyti suformuotą lają.