Chrizantemoms ir viržiams akcija

Chrizantemų ir viržių ieškokite fizinėse parduotuvėse.

Chrizantemos - vienmečiai (žoliniai) ar daugiamečiai (dažniausiai medėjančiais stiebais), pliki arba apaugę retais plaukeliais augalai.

Nors chrizantemos yra tropinės gėlės, į mūsų kraštus atvežtos iš Eurazijos, jos yra labai mėgiamos lietuvių - šios ryškiaspalvės gėlės žydi iki didesnių šalčių, todėl ypač tinka kapams puošti. Labiausiai atsparios šalčiui yra smulkiažiedės chrizantemos, mažiausiai atsparios – karališkos chrizantemos.

Chrizantemos stiebas yra stačias, nedaug šakotas. Lapai plunksniškai skiautėti, išsidėstę pražangiai. Žiedai susitelkę į žiedynus – graižus, spalvotus graižus: baltus, raudonus, geltonus. Žiedų dydis labai įvairus – yra smulkiažiedžių (iki 10 cm) ir stambiažiedžių (nuo 10 cm). Žydėjimo laikas taip pat skiriasi – ankstyvosios žydi rugpjūtį – rugsėjį, vidutinio vėlyvumo – spalio pabaigoje, lapkričio pradžioje, o vėlyvosios – lapkričio pabaigoje – gruodį.

Saulėtomis, karštomis dienomis chrizantemas reikia laistyti kiekvieną dieną, apsiniaukusiomis, vėsiomis – pagal poreikį, atsargiai, stengiantis kad lapai išliktų sausi. Vandens temperatūra 18-20° C. Nepalaisčius laiku, augalų intensyvaus augimo metu, sumedėja stiebai ir žiedai būna smulkesni, krūmeliai netvirti, išsikraipę.

Kai šios gėlės peržydi, neskubėkite jų išmesti. Nupjaukite stiebus kad liktų 5-8 cm ilgio stuobreliai ir jei atsparios šalčiui (daugiausia smulkiažiedės), palikime žiemoti lauke. Kai pašals, pamulčiuokite durpėmis ar pjuvenom, uždenkite eglišakiais. Tas, kurios neatsparios šalčiams, geriausia persodinti į didesnius vazonėlius su durpių substratu ir laikyti 1- 4°C temperatūroje, laistyti retai, o pavasarį persodinti į dirvą.

 

Šilinis viržis (Calluna vulgaris (L.) Hull) yra erikinių (Ericaceae) šeimos, viržio (Calluna) genties vienintelė rūšis. Tai daugiametis visžalis 20-70 cm aukščio įsišaknijančiais ūgliais ir kylančiomis šakelėmis krūmokšnis. Stiebas sumedėjęs, šakotas, visos šakelės stačios.

Šiliniai viržiai mėgsta saulėtą ir šviesią vietą, atsparūs sausroms. Lotyniškas šilinio viržio vardas kilęs iš graikiško žodžio kallyno, kuris reiškia „valau, šluoju“. Jų šakelės primena šluotą. Lietuvoje nuo seno viržiai vadinami šilojumi, šilo eglute, šilažole, virže.

Viržiai žydi antroje liepos – lapkričio mėnesiais. Jų žiediniai pumpurai niekada iki galo neišsiskleidžia, lieka pumpurų stadijoje, tad viržiai labai ilgai išlaiko žiedų spalvą, ištveria šalnas ir vėjus. Todėl tinkami rudeniniam gėlynų papuošimui, kai kitos gėlės jau seniausiai nužydėjusios. Viržiai mėgsta rūgščią dirvą, todėl jiems tinka rododendrų ar šilauogių substratas, auginami gėlynuose, alpinariumuose bei kapams puošti, sodinimui. Pasodintus augalus vertėtų apmulčiuoti pušų žieve, kuri gerai sulaiko drėgmę, taip mažiau auga piktžolės, bei tuo pačiu tai tarnauja kaip šaknų uždanga žiemą.